Prezidentiniai apartamentai

Atsisėda ir pakšteli jai į skruostą, galbūt tu teisi.

Paima pagalvę ir uždengia Choi veidą ja. Mikliai susirenka rūbus.

Guli su ta pagalve, o ką darysi jei princesė drovisi.

Vienas du, ir apsirengia, nū aišku, buvo šiokių tokių keblumų, kaip kelnes apsimauna išvirkščiai, o palaidinę į priešingą pusę.

Guli su ta pagalve, bus geras, kol neleis nežiūrės nė akies krašteliu, juk princesės reikia klausyt.

Nuima pagalvę vargšui nuo veido.
- Jau gali žiūrėt, - nusijuokia.

Švelniai apkabina ir pabučiuoja, nu niekaip negali ja atsidžiaugt.

- Tau nereikia apsirengt, kad ir tų vienų kelnių? - nusijuokia.

-Ak taip tiksliai,- sumurmėjo truputį atsitraukdamas nuo jos, nenorėjo išvis iš savo glėbio paleist.

Apsidairo.
- Tik kur tavo kelnės randasi..

-Taaip ir kur kažin randasi mano kelnės?- paklausė vis dar žiūrėdamas į Nikolės akis, velnio tas kelnes iš tiesų.

- Choi, mano akys ne tavo kelnės, taip grobuoniškai į mane nežiūrėk, - energingai purtydama galvą užsimerkia.

-Atleisk zuikuti, tiesiog nuo tavęs akių negaliu atplėšt,- meiliai pasakė ir paglostė jos skruostą.

Vos vos pramerkė akis, tylėjo.

-Aš rimtai, nebenoriu paleist savo princesės iš glėbio,- šyptelėjo.

- Nieko nenutiks, jei ir paleisi. Aš gi nepabėgsiu, - nusišypso.

-O jei aš nenoriu?- nusišypsojo.

- Hmm, tuomet viena ranka laikyk mane apkabinęs, kita - maukis kelnes, - palinksi.

-Užsimerk,- tyliai sušnabždėjo ir nuėjo savo kelnių ieškot.

Jam nė nepabaigus žodžio iškart užsimerkia.

Šiaip taip susiradęs savo savo džinsus sugrįžo ant lovos, vietoj to, kad pasakytų jog Nikolė galinti atsimerkt pabučiavo ją, nu Choi negali atsidžiaugt Nikolę, tiesiog įsimylėjęs idiotas.

- Tai reiškia, kad galiu atsimerkt? - nusijuokia ir pramerkia vieną akį.

-Ahaaa,- nusijuokė.

- Okė, - palinksi ir atsimerkia visiškai.

-Tai kas dabar? Pusryčiai į lovą?- linksmai paklausė.