Prezidentiniai apartamentai

.

Ateina su Nikole ir laisva ranka atrakino ir pravėrė duris, iškart pasimatė penkių žvaigždučių kambario privalumai, tarkim, kad ir milžiniška lova, kaip Choi be jos gyventų? Ai niekis, ji kas tai apsimeskim, kad Choi planavo ten tik miegot.

- Oho, čia dar geriau nei mano ir tavo kambario privalumus sudėjus. Žiūrėk, Choi, net tavo lova nulis palyginus prieš šitą, - atvipo žandikaulis iki pat grindų. - Man įdomu koks vaizdas už lango! - nuplasnoja prie lango.

-A?- paliko truputį nesupratęs, šiaip taip uždarė duris ir nuėjo prie lovos.

- Mmm... Kaip gražu, čia net baseinas lauke yra, tik žinoma, maudytis rudenį ne kažką. O aš maudymuko neturiu. Visi man per dideli, o taaaip, Nikolė figūros neturėti, juk jei penkiolika metų, - barška sau ten prie lango.

Atsiduso ir krito veidu į visą krūvą minkštų pagalvėlių.

Viena akimi pažvelgia į Choi.
- Per daug kalbu... - tylutėliai suburba panosėj.

Apsikabina visą tą kalną.
-Ne man patinka tavęs klausytis,- paprieštaravo.

- Kodėl man taip neatrodo... - sumarma.

-Nežinau, nes Choi pavargo ir sušalo?- nusijuokė.

- Palįsk po antklode, sušilsi, o gal ir užmigsi, o ryte būsi pailsėjęs. Tiek nuo mano tėvuko, tiek nuo manęs, ir šiaip nuo visko, - šypteli ir pažiūri pro langą.

-Man nereikia pailsėt nuo Nikolės,- nusijuokė,- Choi vis dar nori ją pasidžiaugt, nagi eikš pas mane,- besišypsodamas pasakė, ir parodė į vietelę šalia savęs.

- O kas bus, kai atsidžiaugsi? Imsi ir pamesi Nikolę? - šypteli ir prie lovytės atpėdinusi įsitaiso šalia Choi.

-Neee abejoju ar taip išvis gali būt,- viena ranka ją apkabino,- tikrai Nikolė, yra labai nenuspėjamas žmogus.

- Sakai? - sukikena.

-Ahaaa,- nusijuokė.

- Patikėsiu, - šypteli.

-Žinoma, Nikolė yra tikrai nepakeičiama ir nepamainoma,- nusijuokė ir palindo po antklode su visais drabužiais tai yra džinsais, ir taip buvo jau pakankamai sušalęs.

- Hmm, Choi, gal man nusirengt? Tuomet palįsčiau po antklode, ir tu greičiau sušiltum. Na, žinai... kai susiglaudžia du kūnai... yra šilčiau, ar gi ne? - pasikaso pakaušį, nekaltai šypteli.

-Ach Nikole, kaip man patinka tavo... vaikiškumas,- nusijuokė,- brangioji man gerai ir taip.- patikino.

- Bet aš tikrai galiu... Vis tiek šie rūbai kiek permirkę nuo šlapios žolės, - šypsosi. - Na bent jau nugara... Spėju, ne tik šlapia, bet ir purvina, žolėmis aplipusi.

-Koks skirtumas,- nusijuokė,- ne tu patalyne skalbsi, ji tau taip rūbai trukdo nusirenk, nejau man gaila?- besišypsodamas pasakė.

- Tiksliai, juk su rūbais net nepatogu gulėt, - randa puikų pasiteisinimą, kodėl nusirengt galėtų, ech... Nusiima švarkelį, kurį pakiša po lova. Taigi tegul tvarka šičia matosi.

Šyptelėjo ir truputį susidomėjęs stebėjo kaip ji nusirengia.

Mikliai nusivelka palaidinę, kurią netyčia užmeta ant Choi galvos.