Prezidentiniai apartamentai

-Tikrai?- kiek nepatikliai paklausė.

- Naaa... - pasikaso pakaušį. - Dažniausiai.

-O kada su manim nebuvo smagu?- paklausė susidomėjęs.

- Tą kartą miške nebuvo smagu... - nutęsia.

-Kada miške?- nustebo.

- Mmm... Ašaros upeliais tekėjo, - duoda šiokią tokią užuominą, bet ei, geriau nereikėjo. - Tai yra, jokio miško. Nesvarbu. Su Choi VISADA smagu, - plačiai nusišypso ir pabučiuoja jį į lūpas.

-Ach tada,- atsiduso,- atsiprašau aš tikrai nenorėjau tavęs įskaudint,- liūdnai pasakė žiūrėdamas jai į akis.

- Niekis, - papurto galvą.

-Atleidi?- pasitikslino.

- Aš ir nepykau, nėra už ką atleisti, - nuoširdžiai šypteli.

-Ačiū,- apdovanojo ją pačia nuostabiausia šypsena.

- Nėra už ką, meški, - nusijuokia apkabindama jį stipriai stipriai.

-Gerai meškute,- apkabina ją stipriai, patinka jam tiesiog taip gulinėt lovoj, galėtų paimtų šią akimirką įkištų į dėžutę ir pasiliktų atsiminimui, senatvei. Kai Nikolė lakstys kaip jauna mergaitė, o jis šlubčios iš paskos su lazdele kaip šimtametis senukas jei žinoma ties ištemps, kad ir kaip tuo abejotų, bet dėl Nikolės padarytų ir neįmanomus dalykus.

Na va, šypsosi iki ausų du meškiai, guli sau patenkinti ir vargo nemato. Gražu net žiūrėt.

-Kiek dabar valandų kažin?- paklausė su mintim apie ėjimą miegot.

Apsidairo ar kur ant sienos laikrodžio nėra.
- Hmm, nežinau. O kam tau reikia? Jau ruošiesi apapa? - paklausė, balsas skambėjo kiek liūdnokai.

-Nežinau, galbūt,- nusišypsojo.

- Aišku... - truputį nusivylusi tarstelėjo, Nikolė norėjo princu dar pasidžiaugt... O dabar... Ech.

-Na jeigu niko neveiksim šiaip ar taip smigsiu,- nusijuokė.

- Mm, - linktelėja. - Tuomet nesvarbu kiek valandų, galime ir taip eiti miegoti, - šypteli.

-Nejau mano princesė taip miegot nori?- nusišypsojo.

- Jei atvirai, tai ne, - nuleidžia akutes.

-Nu tai va, vadinasi ir Choi dar pablūdins,- linksmai pasakė.

Jau Nikolė ruošėsi kažką sakyti, tik gurkt gurkt princesės pilvas, šioji staiga parausta...

-Princesė nori valgyt?- nusijuokė.