Prezidentiniai apartamentai

Atsikando sumuštinio ir užsigėrė sultim, ką tu, beveik sveiki pusryčiai, Choi gi sveikai maitinasi.

O Nikolė tik kimšo ir kimšo sumuštinį, nė sulčių neatsigėrė.

Lėtai valgė savo pusryčius, stengdamasis net nepritrupint į lovą.

Nikolė priešingai ne tik save aptrupino, bet ir Choi sugebėjo.

Baigė valgyt, ramiai nubraukė nuo kelnių trupiniu, ramus kaip belgas Choi, princesei galima viskas.

Vienas du ir sumuštinio kaip nebūta, nusivalo rankas į džinsus.

-Ką siūlai dabar?- linksmai paklausė ir nuvalė trupinius jai nuo lūpų.

- Vagiam spinteles, ir nešam į savo busimą namą, - puiki idėja, Nikole...

Nusijuokė.
-O rimčiau?

- O rimčiau... - pasikaso pakaušį. - Lovą vagiam? Lova svarbesnis dalykas ir už spinteles, ir už... šiaip viską.

Atsiduso.
-O gal geriau kur nors nueikim?- pasiūlė draugiškai.

- Nueiti kur? Į kokį banką, ir jį apvogti? - pakilnoja antakius.

Trenkė sau ranka per kaktą.
-Nueit pasivaikščiot ar panašiai,- pasakė ir atsiduso.

- Atsiprašau, į parką kur nors..? - nuleidusi akis pasiūlo.

-Galbūt ir ten, arba prie jūros į paplūdimį,- šyptelėjo.

Linkteli.

-Tik pirma man reikia gaut drabužių,- nusijuokė.

Tyli nuleidusi akis.

-Kas yra?- šyptelėjo.

- Nieko, - papurto galvą.

-Kodėl vėl pasidarei tokia nekalbi?- atsiduso.

- Nesvarbu, mąstom geriau iš kur tau rūbus gauti, - pasako.

-Neturiu minčių,- šyptelėjo ir nukėlė padėklą ant žemės.

Tyli ir nejuda.

Tas irgi tyli stebi dangų už lango.