Prezidentiniai apartamentai

- Galiu nueiti viena į parduotuvę, ir tau nupirkt, - pasako.

Pažvelgė į ją, su tokia rožike, jau įsivaizdavo kokius rožinius marškinius ir batus su gėlytėm.

- Kas? - papučia lūpas.

-Tu juk man nepirktum rožinių arba gėlėtų daiktų ar ne?- pasitikslino.

- Aš ne tokia kvaila.

Nusijuokė.
-Aš tik tavo kambarį atsiminiau ir...- susigėdo ir truputį raustelėjo.

Pakraipo galvą, dabar Nikolė totaliai nesupratusi žiūrėjo į Choi.

-... ir pagalvojau, kad galbūt gausiu rožinius drabužius,- atsiduso.

- Aš mąsčiau apie žydrus... - nutęsia.

-Galima juodus arba baltus?- kilstelėjo antakį.

- Juodus, būsi kietas kaip vyrai juodais drabužiais, gaudysi nusikaltusius ateivius, - palinksi.

-Neee vaikščiosiu su savo princese,- šyptelėjo.

- O jei koks ateivis mane netyčia pagriebs? Kas tada?

-Tada kaip tikras princas ginsiu savo princesę,- pažadėjo.

- O kalaviją bent turi? - kilstelėja antakiuką.

-Neeee, bet ateivių irgi dar nėra,- nusišypsojo kaip tikras žavusis princas.

- Yra, dar ir kaip yra, vieną mačiau, - palinksi.

-Tikrai?- na, kad Nikolė jį matė tai nieko keisto, bet, kad neužkalbino tai truputį keista.

- O taip, - linksi toliau.

Atsigulė ant lovos, šį kart stengės normaliai, o tai po to visai būtų apseilėtas.

- Choi seksovai atrodo, - parodo jam liuksą.

Nusijuokė.
-Och,- toliau sau šypsosi kaip koks žavusis princas tiesiai iš pasakų knygelės.

Pakyla ant kojų ir pradeda vaikščioti po kambarį.

Smalsiai pasižiūri į ją.
-Kas yra?- paklausė.

- Hmm, čia per mažai rožinių spalvų, visiška mano kambario priešingybė, - papučia lūpas.