Prezidentiniai apartamentai

- Och... aišku, - palinksi.

-Tikiuosi tai gerai,- nusijuokė.

- Gaaal... - nekaltai šypteli.

-Hei hei kas čia per mykimas? Gal dar pradėsi tėvuką mano kabint motinos pavyzdžiu pasekus, mmmm?- linksmai paklausė iškart tikėdamasis neigiamo atsakymo, nes ko jau ko , bet Nikolės tai tėvui neperleis, išvis nieko jam neduotų - nenusipelnęs, ypač tokių princesių kai Nikolė. Jam užteks ir Motinos, kurios jis ir taip visai nevertina, Choi žinoma nesupranta kodėl. Nors jam suprantamas jo nenoras paleist Anabelę, nors jo... sesuo, nesiverčia jam net mintyse liežuvis pavadint ją įsesere ar kaip nors panašiai, nors ji ir nuo kaimyno su kuriuo Choi gana gerai sutarė, tiksliau su visais jais.
-Nikolė juk nepaliktų savojo princo, dėl to senuko Choi tėvo, ar ne?- po kurio laiko pasitikrino, bijotų dabar teigiamo atsakymo, nors ir abejojo ar jo mažoji princesė sugalvotų pasekt motinos pėdomis ir palikt jį dėl jo senuko tėvuko. Tai jau būtų netgi blogiau už mirtį, be Nikolės jam ne gyvenimas, kad ir turint visą kitą, Nikolė svarbesnė už visą pasaulį, pagalvojęs apie tai apkabino Nikolę dar tvirčiau lyg bijodamas, kad ji tuo pabėgs nuo jo, bet po poros sekundžių susipratęs, kad jai tikriausiai nemalonu, kai jis laiko ją taip stipriai suspaudęs truputį atleido savo spaustus ir pabučiavo ją lyg atsiprašydamas už ta meškos apkabinimą, ir perbraukė ranka per savo princesės kasas, mylėjo ją visą nuo plaukų iki kojų pirščiukų.
-Myliu tave,- tyliai pasakė, nors Choi ir suprato, kad mieloji Nikolė tai supranta, bet jam norėjosi tai pasakyt garsiai, jam patiko žodžio ,,myliu" skonis burnoj, patiko tai sakyt ir netgi patiko stebėt Nikolės veidą kiekvieną kartą kai jis tai psako, bet ne per dažnai, kad tai netaptų nuvalkiotu nieko nereiškiančiu žodžiu. Gulėjo ir stebėjo savo mielosios veidą.

- Ne-e, aš gi tavo tėvuko nemyliu, nejaučiu jam jokios simpatijos, kai jį pamatau, man seilės netirpsta ir šiaip netįsta, jis neturi tokių raumenų, kalnų kalnus ant rankų. Jis niekas palyginus prieš Choi, kuri myliu, labai labai! Choi visada linksmas, o jo tėvukas kartais niūrokas, piktokas... Bijočiau jį paliest net, toks jausmas, kad ausį ar nosį nukąs, o gal blogiau, ims ir pasmeigs. Bet žinoma, čia ir vėl Nikolės fantazijos... - baršku baršku...

-Pasmeigs...- garsiai pagalvojo taip kaip pirštu į akį net pati to nežinodama pasakė.
-Maždaug pusė viso to ką pasakei yra tiesą,- nenoriai pasakė.

- Mm? - pakraipo galvytę.

-Nieko nekreipk dėmesio,- atsiduso ir nusišypsojo.

- Man įdomu, Choi, - prašančiai į jį pažvelgia.

-Nieko įdomaus nėra,- papurtė galvytę, juk nepasakos apie kaip jo tėvas nužudė savo tėvą ir panašiai.

- Tai tarp mūsų bus paslaptys? - liūdnai paklausia. O vat Nikolė išpasakotų visas Kalonos nuodėmes. Jei tik to Choi paprašytų.

-Tik truputis nereikšmingų dalykėlių, be to jos ne mano o tėvo,- nusišypsojo.

- Bet vis tiek... - šniurkštelėja.

-Atleisk,- pakštelėjo jai į kaktą.

Šiaip taip suvaldžiusi savo smalsumą ir suėmusi save į nagą, linktelėja.

-Nagi nejau dabar supyksi ant savo mielojo Choi vien dėl to, kad tas nedrįsta atskleist purvinų tėvo paslapčių? Juk jos net ne mano ir ne man spręs kam galiu jas sakyt a ne, ji jos būtų mano, kad ir kokios blogos iškart jei tik tu paklaustum pasakyčiau tau jas su visomis smulkmenomis, tik tark žodį ir visos mano paslaptys taps tavosomis,- nuoširdžiai kalbėjo Nikolei, taip ji tik ta paslaptis būtų jo, jis be sąžinės graužimo, su mielu noru papasakotų Nikolei kiekvieną to šlykštaus sandėliuko paslaptį, kurią vienokiu ar kitokiu būdu sužinojo iš tarnų ar iš pačio tėvo, motina kaip ne keista jomis nesidomėjo, o Choi priešingai jam norėjosi sužinot kiekvieną tamsią to namo paslaptį, kad ir menkiausią, ir dabar su mielu noru jas visas išpasakotų Nikolei jei tik ji menkiausiu žodeliu apie tai užsimintų, giedotų it lakštingala, bet dabar tai ne jo paslaptys, ir per daug tamsi ta paslaptis, kad galėtum ja gąsdinti mažąją princesę, ją reikia ne gąsdinti, o saugoti ir globoti, tai jis žinojo geriau už viską pasaulyje.
-Katinėli, suprask, tai mano tėvo paslaptis, kurią jis slepia nuo viso pasaulio, juk negaliu aš ją imt ir pasakyt taip lyg niekur nieko, b to vaikams prieš miegą niekas siaubo pasakų neseką, tad ir šios neišgirsi,- jau kiek linksmesniu balsiuku pasakė, galbūt kada nors ateis diena kai Choi galės tai pasakyt, tiksliau kai neabejos ir nebebijos, kad Nikolė sužinojusi ką nors ko neturėtų žinoti nepabėgs nuo jo, ir nepaliks jo vien su savo širdies skausmu, pirma jis turi tuo įsitikinti, tada galbūt ir atskleis jai tą šiurpia šeimos paslaptį, vienokiu ar kitokiu būdu, ir pats žinojo, kad amžinai to slėpt negalės ir nepajėgs.

- Choi ir vėl Nikolę vaiku laiko... - tylutėliai pasakė, ir toliau klausėsi Choi litanijos. Na va, iš Choi šnekos kažkaip suprato, kad paslaptis tikrai ne kažką, baisiai kažką negero žadanti. Vis dėlto, geriau gal jos nesužinojus? Iš rimto. Beje, pabėgt nuo Choi nepabėgs, Nikolė per daug jį myli, juk tie seilių nuvarvintų, nejau viskas buvo be reikalo? Ir visgi tai jo tėvo paslaptis, o ne jo, ne jis kažką nužudė. Nors jei sūnus pasektų tėvo pėdomis... Hmm... Bet kuriuo atveju AIi, juk Nikolė ne Choi tėvas! Tai va, nėra ko jaudintis. Ji liks sveika, nenužudyta ir į sandėliuką neįgrūsta. Bet pala pala, jei princas grįžtų kruvinas? Kaip tokį Nikolė įleistų į lovą? Patalynės kokios paliktų..? Ne nū, Nikole, kas tau labiau rūpi? Ar kad kažkas pataps lavonu ar tavo patalynė? - Bent jau jos skalbti nereikės... - atsako į savo mintis susigūžusi. Ir vėl mąsto garsiai...

-Nelaikau vaiku laikau savo..... princese. Princese ant žirnio kurią reikia saugoti ir globoti, o ne gąsdinti prieš miegą baisiomis pasakomis, supranti? Tu mano mažoji princesė, o ne vaikas, supranti?- pasakė švelniai ir perbraukė ranka jai per skruostą,- mano mažoji princesė ne vaikas, mažąsias princeses reikia mylėti ir rūpintis visai kitaip nei vaikais. Princesių ir Princų meilė tęsiasi amžinai, o vaikai greit viską pamiršta,- dėstė atseit savo protingas mintis, kurios buvo nė iš tolo ne protingos.
-Be to jei Nikolė būtų vaikas, tai ar Choi darytų taip?- su tais žodžiais jo ranka palindo po jos palaidine,- su vaiku ne, su savo princese taip,- atsakė už ją, ir ir kol ta nepagalvojo ko nors nedoro, pradėjo abiem rankom ją kutent, visai kaip senais gerais laikais.

Choi bekalbant, Nikolė ramiai gulėjo ant lovytės, atidžiai klausėsi savojo princo ir vos nesilydė... Iš kur pas jį tiek mielumo? Nejau ir tai treniravo? Uch... tik po kurio laiko pajuto, kad yra kutenama.
- Ei! - vos pro juoką suspigo gaudydama Choi rankas, ne rimtai... tuoj lova bus šlapia...

Pats pradėjo juoktis kartu su ja,taip buvo smagu vaikystę atsimint ir visus jų žaidimus, atsiminė kaip Nikolė dažnai su juo žaisdavo slėpynes sode ir visa kita.
-Atsimeni kaip žaisdavom vaikystėj?- linksmai paklausė, jam taip patiko stebėt Nikolę besijuokiančią, kad nenorėjo nustot ją kutent, nujautė, kad kada nors turės nustot, nes užkutent negyvai ją nesinorėjo.

Šiaip taip sugraibo Choi rankas, vis dar garsiai juokdamasi... Ah, dabar lieka tik Choi rankas patraukt, bet Nikolė akivaizdžiai per silpna tam. Na ir gerai, tuoj lova bus garbingai šlapia. Hėh, baisu kaip mes to laukiam nesulaukiam.
- Vaikystėj? - vos ne vos išlemena, per žvengulį labai sunku kažką pasakyti, o tai į liežuvį įsikas.

-Aha vaikystėj, mano sode kaip dažnai žaisdavo slėpynes,- nusišypsojo pagaliau nustodamas ją kutent, kažkaip nusprendė, kad užteks,- arba šiaip ką nors veikdavom,- pajautė vyrukas nostalgiją kaip turi būt apie senus laikus pagalvojęs.

Atsikvepia su palengvėjimu ir ten tik, po to įkvepia didžiulį oro gurkšnį, visgi šio stygius jau buvo pasireiškęs, kuomet Choi kuteno vargšę, bejėgę princesę.
- Mm, pamenu, - šypteli.

-Smagu buvo ar ne?- jap Choi nuo žmogžudysčių temą nukreipė į vaikystę, šaunuolis Choi, oi šaunuolis.

- Su tavimi visada smagu, - meiliai šypteli.