Prezidentiniai apartamentai

-Tu juk sakei, kad tau nepatinka tavo kambarys...- šyptelėjo.

- Nepatinka. Šito kambario aš pavydžiu, noriu tokio pačio, - liūdnai papučia lūpas.

-Ateik čia paguosiu savo princesę,- Choi jau galima diagnozuot didelį meilės trūkumą.

- Ne, prince, tau reikia nuo bučinių ir šiaip nuo meilės atostogų, - dramatiškai žengia atgal, lyg šalindamasi princo.

Suraukia antakius ir nesupratęs žiūri į savo princesę.

Atsuka princui nugarą.

Atsiduso, palindo po antklode susirangė ir pasiruošė užmigt žiemos miegu, kol princesė, vėl panorės gydyt jo meilės trūkumą.

- Eisiu tau drabužių nupirkt, - šypteli.

-Ačiū,- atsklinda balsas iš pagalvių kalno.

- Tik žiūrėk, kad neįvyktų griūtis su pagalvėmis! - šuktelėja...

-Aha,- sumurma, iš to pačios pagalvių krūvos.

Daugiau nieko nesakiusi nueina prie durų.

Pasimuisto ir įsirausia giliau į pagalves.

Išeina.

Užmiega įsirausęs į pagalves.

Pareina sau laiminga Nikolė į šiuos nuostabiuosius apartamentus.

Choi miega, pagalvę apsikabinęs, o taip meilės trūkumas ir dabar reiškiasi, bet vistiek taip mielai atrodo...

Užmeta didžiausias, sunkiausias, tonas sveriančias tašes ant Choi...

Iškart pabunda ir išsigandęs apsidairo, bando suprast kas vyksta, tada pamato Nikolę.
-Sveikutė,- nusišypsojo.

- Mm, sveikas, - palinksi. - Štai tavo rūbai, - parodo į tašes kurios buvo ant Choi. Pilvo ar nugaros, žiūrint kaip ponaitis guli...

Pasižiūri į tašė sau ant pilvo.
-Dėkingas,- nusišypsojo.

- O dieve, ką tu žinotum, kiek kartų pasiklydau... Buvau net nuėjusi į kažkokias reikmenis, ten buvo tokie... kaip čia pasakius, tie daiktai buvo panašūs į tavo privalumus... - pasikaso pakaušį.

Užspringo oru, tada pradėjo juoktis net susirisdamas.
-Vargšelė,- nusibraukė juoko ašarą,

- Ką? Kodėl? Man patiko ten, tokia spalvų įvairovė, - pakraipo galvą.

Dabar jau rimtai užspringo, net veido spalva pasikeitė.