Prezidentiniai apartamentai

Tyli...

Šiaip taip atgauna, savo veido spalvą.
-Geeerai regis, tavęs negalima vienos išleist,- nusijuokė.

- Na kodėl gi? - nesupratusi žiūri į jį.

-Man įdomu, kaip tave ten išvis įleido,- atsiduso.

- Jei atvirai, aš įsmukau nepastebėta, bet po to mane išvarė. Ir nepagavau kodėl. Kodėl jie išvarė mane?

-Nes hmm... Ten parduotuvė tik suaugusiems žmonėms,- šyptelėjo.

- Šit kaip... - nutęsia.

-Nagi pažiūrėkim ką čia gavom,- šyptelėjo ir pažvelgė į tašę. O pamato normalų džemperį, ačiū dievui juodą ne rožinį ir nieko nelaukęs juo apsivelka, dar kažkokius padorius barus randa kuriuos apsimauna ir atsistoja prie Nikolės.
-Pasiruošęs,- žaviai nusišypsojo ir viena ranka ją apkabina per liemenį.

- Kur eisime pasivaikščioti? - pasidomi.

-Kur tik princesė sugalvos,- patikina.

- Hmm, prie jūros? Paplūdimy? - kilstelėja antakį.

-Gerai,- linkteli galva.

- O lovos sutvarkyt nereikia? - pakraipo galvą. Išmokyta būt tvarkingai.

-Ateis kambarinė sutvarkys,- patikino.

- Gerai, tada einam, - linkteli.

Išeina su ja.

Paršliaužia į savo mėgstamiausią kambarį.
-Grįžom ten kur ir pradėjom,- nusijuokė.

- Ką Choi turi omeny sakydamas, kur ir pradėjom? - neperpranta kartais Choi logikos, ar čia amžiaus trūkumas, ar kame bėda...

-Ai tiek to,- atsiduso ir išsitiesė ant lovos.

Stovi ir nejuda. Donžuanas šiandien kažkoks keistas.

Apsikabina pagalvę kaip kokią savo griausią draugę ir vartosi lovoj.

Ne nū... Nikolė atsisėda ant grindų. Ten, į lovą, tikrai nelįs...

Galiausiai susirango tarp pagalvių krūvos.

- Choi ir taip laimingas, ir be Nikolės, pakaktų jam ir pagalvių, - pasisako tyliai tyliai ir papučia lūpas.

-Su Nikole būtų dar geriau,- nusijuokė.