Prezidentiniai apartamentai

- Jis to neturėjo girdėti, per garsiai mąstau... - patranko savo galvą kumštuku.

_Choi girdi viską!!- pradėjo juoktis net susiriesdamas.

Pasislenka kuo toliau nuo Choi, net į patį kampą nuskuodžia.

-Kas yra?- grynai nesupratęs paklausė.

- Nieko, - numykia.

-Hmm,- numykė ir susirangė kartu su savo draugu pagalve.

- Gal geriau palikus jį vieną... - dabar tikrai tyliai tyliai pasakė, žvilgtelėjo į išėjimą.

-Kažkur ruošiesi?- paklausė pastebėjęs jos žvilgsnį.

- Neeeeee, aš tikrai nesiruošiau nuo tavęs bėgt, tikrų tikriausiai! - nejučia išsiduoda.

-Puiku jeigu nori bėgt tai bėk,- nelaikau.

- Tu šiandien kitoks, ne toks koks buvai praeitą kartą, - liūdnai pasako.

-O koks buvau tada?- smalsiai pasidomėjo.

- Per kvailas klausimas, - apsikabina kelius.

-O tu pabandyk man paaiškint,- dabar jau visiškai rimtai pasakė.

- Nikolė per daug kvaila kažką paaiškinti, - žiūri į grindis.

-Visai tu nekvaila,- paprieštaravo.

Nieko nesako, nesiginčys.

Pakyla iš lovos ir atsisėda šalia jos, kad ir kur ji ten betūnotų.
-Jei tu man nepasakysi aš nežinosiu kas ne taip, brangioji,- liūdnai pasakė.

- Viskas gerai, aš tiesiog sakau, kad tu šiandien kažkoks ne toks, tik tiek, tai nėra blogai... - vis tyliau sakydama žodžius nuleidžia galvą.

Švelniai suima jos veidą delnais ir atsuka į save.
-Tikrai?- ryškiai netikėdamas paklausė.

- Tikrai, - linktelėja ir apkabina Choi, priglausdama veidą jam prie krūtinės.

Stipriai kaip koks meškinas apkabina Nikolę.
-Patikėsiu tavim.

Pakštelėja jį į skruostą.

Pabučiuoja ją į lūpas.

Apsvaigusi žvilgtelėja į jį.